Vėžliai  

Maždaug prieš 340mln. metų iš senovinių varliagyvių išsivystė pirmieji ropliai. Archajiniai ropliai tiesą pasakius nedaug kuo skyrėsi nuo tuometinių varliagyvių tačiau įgijo porą svarbių bruožų kurie jiems leido būti pranašesniems už varliagyvius. Jų oda tapo dengta tvirtais raginiais žvynais saugančiais kūną nuo išdžiuvimo bei sužeidimų. Dar svarbesnis veiksnys yra tai jog susidarė lukštu dengtas amiotinis kiaušinis, kurio viduje embrionas vystosi vandens maišelyje. Pastarasis veiksnys įgalino roplius paplisti toliau nuo vandens telkinių, kadangi dauginimuisi nebebuvo reikalingas vanduo. Mezozojaus eroje (prieš 270-70 mln. m.) ropliai tapo dominuojančias planetos gyventojais. Jie užkariavo vandenis, sausumas bei dangų. Evoliucijos eigoje susidarinėjo naujos linijos, keitėsi rūšys vienos išstumdamos kitas. Šiandien, kadaise buvusiai didingiausia, roplių klasėje mes turime 4 būrius, 62 šeimas ir apie 8000 rušių.

Seniausieji ropliai priskiriami Anapsida poklasiui. Šiam poklasiui priklauso ir dabartiniai vėžliai. Tai patys archajiškiausi ropliai. Jų morfologinės sandaros ypatybės leido prisitaikyti bei išlikti milijonus metų iki mūsų dienų beveik nepakitusiems.

Visi ropliai yra poikiloterminiai gyvūnai. Taigi jų paplitimą lemia aplinkos klimatas. Gausiausia kaip ir visų klasių atstovų yra tropinėse bei subtropinėse juostose. Lietuvoje aptinkamos 7 roplių rūšys:

 

 

 

 

Šiuos gyvūnus sunku supainioti su kokiu kitu padaru. Vėžliai savo morfologinėmis ypatybėmis yra unikalūs. Tai labiausiai specializuota roplių grupė. Visi vėžliai  turi šarvą, 4 galūnes ir raginį, bedantį snapą ant žandikaulio. Išskirtiniais, iš visų kitų gyvūnų, vėžlius daro šarvas - kurį sudaro viršutinė dalis –karapaksas ir apatinė dalis – plastronas; abi dalys jungiasi šonuose tarp priekinių ir užpakalinių kojų.

Šarvas yra dviejų sluoksnių – vidinis kaulinis ir išorinis epidermio sluoksnis. Pastarasis sluoksnis susideda iš plonos raginės plokštelės, kurioje esantis pigmentas suteikia kiekvienai rūšiai savitą spalvą. Yra rūšių kurios neturi raginių plokštelių, o jų šarvas minkštas, odiškas (Pelodiscus, Trionyx, Chitra ir kt.).

Sausumos ir vandens vėžlių galūnių forma skiriasi: daugumos sausumos vėžlių kojos trumpos, buožės formos, o vandens vėžlių kojos arba plėvėtos arba panašios į plaukmenis.

Vėžlių šonkauliai yra suaugę su šarvu, todėl įkvėpdami ir iškvėpdami , jie negali judinti krūtinės ląstos. Kvėpavimui jie naudoja kojų viršutinėje dalyje esančius raumenis. Liemens raumenys silpni, o kaklo, galūnių bei uodegos itin gerai išsivystę. Galvos smegenys mažos, o nugaros smegenų masė daug didesnė.

Lytinis dimorfizmas gana ryškus. Paprastai tiek vandens tiek sausumos vėžlių patinų uodegos yra ilgesnės nei patelių. Kai kurių rūšių, tokių kaip kaimyninis vėžlys uodega gali būti beveik šarvo ilgio.

  

 

Vėžliai juda per lėtai kad galėtų persekioti grobį. Vandeniniai vėžliai kaip taisyklė – plėšrūnai. Kai kurios rūšys gyvena drumstame vandenyje ir medžioja tykodami. Jie nejudėdami laukia, kol žuvis, vėžiagyvis ar kitas bestuburis priplauks pakankamai arti. Sausumos vėžliai dažniausiai žolėdžiai, mintantys žole, lapais ar vaisiais. Daug rūšių suėda gyvūnus, pavyzdžiui augaliniame maiste esančius vikšrus, tačiau procentaliai tai labai menkas raciono kiekis. Yra rūšių kurios nevengia pasimėgauti maita, jei tik jos būna. Gėlavandenių vėžlių jaunikliai dažnai iš pradžių būna vabzdžiaėdžiai. Jie randa vandenyje gyvenančių smulkių lervų ir kito grobio. Nemažai gėlavandenių vėžlių rūšių yra vegetarės. Didesniąją raciono dalį sudaro vandens augalai.

Kai kurie suaugę jūriniai vežliai minta vien jūriniais dumbliais, o kai kurie yra plėšrūs ir maitinasi įvairiais bestuburiais jūrų gyvūnais – medūzomis, jūrų ežiais ar moliuskais. Sausumoje gyvenantys vėžliai pagrinde vegetarai, Galapagų vėžlys (Geochelone nigra)  , minta augalais ar nukritusiais maistingais vaisiais, nors pasitaikius progai neatsisako ir maitos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pagrindinis migracijos tikslas – sudėti kiaušinius. Kai kurie vėžliai nuo maitinimosi vietų iki paplūdimių kur deda kiaušinius, migruoja labai toli. Pavyzdžiui, žalieji vėžliai maitinasi prie Brazilijos krantų, o kiaušinius deda Atlanto rytuose esančioje Dangun Žengimo saloje – taigi kelionės ilgis yra mažiausiai 4500km. Visi besidauginantys vėžliai vienas po kito atvyksta į paplūdimius per kelias savaites. Manoma kad kryptį jie randa naudodamiesi žemės magnetiniu lauku, vandenyno srovių kryptimi, vandens chemine sudėtimi bei atmintimi.

Antra migracijų priežastis yra maitinimosi regionai. Didžiausius atstumus nukeliauja kietaodžiai vėžliai, kurie, persekiodami mėgstamą maistą – medūzas nuplaukia nuo tropinių vandenynų iki beveik arkties vandenyno.

 

 

Apvaisinimas vidinis patelės kūne. Tiek vandeniniai tiek sausumos vėžliai deda kiaušinius. Tropinės rūšys per sezoną gali sudėti kelias dėtis, o vėsesniuose regionuose paplitę vėžliai per metus sudedama viena arba dvi dėtys. Patelės geba išsaugoti patinų spermą todėl kiaušiniai dar ilgą laiką gali būti apvaisinami laukiant tinkamų sąlygų. Sulaukus palankių sąlygų patelė gali dėti kelias dėtis kiekvieną sykį naudojant patino spermą.

Paprastai vėžliai nesirūpina palikuonimis tiesiogiai, tačiau kai kurios rūšims būdingas lizdinis parazitizmas. Jos deda kiaušinius į krokodilų lizdus. Nėra taip paprasta sudėti kiaušinius į saugomą krokodilo patelės lizdą, tačiau rizika atsiperka šimteriopai. Krokodilai savo ruožtu saugo lizdą nuo plėšrūnų. Krokodilų motiniškas instinktas toks stiprus jog jos išsiritusius vėžliukus drauge su krokodiliukais komfortiškai transportuoja iki vandens telkinio, bei rūpinasi jais lyg savo gimtais vaikais.

Visi vėžliai dauginasi sausumoje, šis faktas byloja jog net vandenyje gyvenančios rūšys evoliucionavo iš sausumos vėžlių.

 

                      HIBERNATINIS PERIODAS 

                      Kadangi visi ropliai yra egzoterminiai gyvūnai, jie negali reguliuoti savo kūno temperatūros. Metų laikų sezoniškumas įtakoją ir jų gyvenimo ritmus. Atvėsus orams vėžliai ieško žiemojimo vietų. Sausumos vėžliai žiemoja senuose nebenaudojamuose smulkių žinduolių urvuose. Kartais patys išsikasa urvus. Vandens vėžliai žiemoja gyvenamų vandens telkinių dugne, įsirausdami į dumblą.

                      Dykuminės rūšys taupydamos energija bei nuskurdus augalijai įminga ir vasaros miegu. Sausos periodu nunyksta augalija, kuri yra pagrindinis maisto šaltinis. Dėl pastarosios priežasties dykumose gyvenantys vėžliai įminga ir vasaros metu, kol ateina liūčių periodas ir vėl sužaliuoja augmenija. 

                      Jūrinės vėžlių rūšys nemiega nei žiemos nei vasaros įmygiu. Tačiau pastarosios daugiausia migruoja po vandenynus bei jūras.

 

                                                                                                                                                                   

Dažniausiai naudojama pasyvi savigyna. Esant pavojui vėžliai stengiasi pasislėpti pabėgdami arba užsidaryti į kiautą. Tačiau yra rūšių kurios aktyviai stoją akis į akį su užpuoliku. Paminėtini kaimaniniai (Chelydra), bei grifiniai (Macroclemys temminckii) vėžliai. Pastarųjų bedantis snapas yra gana aštrus ir galingas. Daugelis užpuolikų sutrinka ir sprunka nuo šių vėžlių.

 

 

 

Visame pasaulyje vėžlių rūšių lyginant su kitais gyvūnais yra labai nedaug. Chelonia būryje klasifikuojamos 11 šeimos kuriose, įvairiais duomenimis, priskaičiuojama tik apie 294 rūšių.

Visus vėžlius galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: slaptakaklius ir šoniakaklius, pagal tai, kaip jie įtraukia galvą į šarvus. Šoniakakliai vėžliai sulenkia kaklą į šoną ir galva atsiduria po šarvo pakraščiu. Pastarosios grupės vėžliai yra vandeniniai ar pusiau vandeniniai gėlavandeniai vėžliai. Slaptakakliai vėžliai (kuriems priklauso visos sausumos ir dalis vandens vėžlių rūšių) turi trumpesnį kaklą, kuris šarvo viduje susilenkia statmenai, S raidės forma, taigi atrodo jog galva įtraukiama atgal. Kai kurių rūšių (Terrapene Carolina), plastrono dalis yra su sąvara, todėl vėžliui įtraukus galvą, šarvo apačia gali pakilti ir uždaryti gyvūną.

Šarvo forma ir struktūra labai įvairi. Kietaodžių jūrinių vėžlių šarvas redukuotas, be raginių plokštelių. Išilgai odiško šarvo eina 5 briaunos. Kinijos minkštašarvių vėžlių (Pelodiscus sinensis) šarvas be raginių plokštelių, tačiau gindamasis šis vėžlys agresyviai kandžiojasi. Šarvo forma taip pat atspindi gyvenimo būdą pvz. Graikinio vėžlio (Testudo Graeca) , aukštą, kupolo formos šarvą plėšrūnams sudėtinga perkasti.

 Plokščiašarviai vėžliai slėpdamiesi nuo priešų gali įlysti į siaurus plyšius. Ten jis įsitvirtina įsiremdamas nagais – taip jį sunku ištraukti. Vėžlių dydis sąlyginai įvairus. Nuo Galapagų dramblinių vėžlių (Geochelone Nigra) užaugančių iki 1,2m ar net porą metrų siekiančių ir iki 800 kg sveriančių kietaodžių jūrinių vėžlių (Dermochelys Coriacea) iki vos 10 -12 cm tesiekiančių (Cuora Flavomarginata) vėžliukų.                 

Kiekvieno organizmo paplitimo arealą lemią jo organizmo sandara bei prisitaikymas toje aplinkoje. Evoliucijos eigoje vėžliai beveik nepakito. Tai tik įrodo jog jiems nebuvo būtinybės keistis morfologiškai. Be to visos išvystytos adaptacijos pasiteisino ir prieš milijonus metų ir šiandiena.

 

Tomas Kizas

2008m